Vaizdo ir Garso Dokumentų Skyrius Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve įkurtas 1955 metais. Nuo 1965 iki 2002 metų tai buvo savarankiškas archyvas. 2002 metais jis reorganizuotas, vėl prijungiant prie Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo.

Nuo 2004 metų Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas yra Tarptautinės Televizijos Archyvų Federacijos (FIAT/IFTA) narys. Vaizdo ir garso dokumentų kompleksą sudaro kino filmai, garso ir video įrašai bei fotodokumentai. Vaizdo ir Garso dokumentų padalinys yra pagrindinė kino paveldo saugykla Lietuvoje, kurioje saugoma daugiau nei 8000 pavadinimų filmų. Tai 1920-1940 metų Lietuvos kino žurnalai, Antrojo Pasaulinio karo metų kronikos, įvairūs pokario laikotarpio lietuviški kino žurnalai, apybraižos ir siužetai, lietuviški vaidybiniai filmai, po 1991 metų sukurta privačių filmų studijų ir nepriklausomų kūrėjų dokumentika. Seniausias originalus filmas – 1927 metų „Dr. Jono Basanavičiaus laidotuvės“, tačiau archyve taip pat saugomos ankstesnių 1919-1926 metų kino kronikų kopijos.

Archyvo Kino Dokumentų skyrius atlieka keturias pagrindines užduotis. Tai kaupimas, aprašymas, saugojimas ir prieigos užtikrinimas. Filmus archyvui perduoda valstybinės organizacijos, privačios įstaigos ir asmenys, dalis jų atkeliauja iš užsienio. Kompiuterinė filmų paieškos duomenų sistema, paremta Microsoft Access programa, yra sukurta archyvo darbuotojų. Šioje informacinėje sistemoje yra visi duomenys apie saugomus filmus pavadinimų lygiu. 2003 metais, atsiradus galimybėms ir poreikiams, archyvas pradėjo skaitmeninti filmus, naudodamas savo darbuotojų sukonstruotą skaitmeninimo įrangą. Suskaitmeninti filmai perkeliami į kompiuterį, redaguojami, titruojami, įgarsinami ir įrašomi į DVD ar mini DV laikmenas, atsižvelgiant į technines galimybes bei naudotojų poreikius. Nuo 2006 metų naudotojams pateikiamos tik skaitmeninės kopijos. Filmai taip pat skaitmeninami išsaugojimo tikslu. Šiuo metu yra suskaitmeninta apie 530 pavadinimų filmų, jiems pagaminant atsargines kopijas miniDV ir naudojimo kopijas DVD.