Bolonės Kinoteka (Cineteca del Comune Bologna)

Bolonės kinoteka pateikia informaciją apie filmus iš dviejų kolekcijų: Corona Cinematografica ir restauruotų italų begarsių filmų, sukurtų iki 1918. Be to, šios kinotekos fonduose yra keli filmai, restauruoti Čaplino projektui, taip pat keletas neseniai restauruotų pilnametražių garsinių filmų (Lionelio Rogosino darbai ir Piero Paolo Pasolinio „Appunti per un‘Orestiade africana“). Bolonės kinoteka yra įgijusi teises šiuos filmus platinti kino teatruose.

Corona Cinematografica Kolekcija

Kompanija Corona Cinematografica oficialiai buvo įkurta Romoje 1962 metais ir veikė iki 1997 metų. Ilgainiui ji įsigijo kūrinių, sukurtų ir iki 1962 metų, laikotarpiu po II pasaulinio karo.

Corona Cinematografica sukūrė daug dokumentikos, kino kronikų ir animacinių filmų. Kino kronikos sudaro dvi nuo 1965 iki 1996 metų gyvavusias serijas: „Panorama Cinematografico“ (805 numeriai) ir „Cinemondo“ (415 numerių). Corona sukurta animacija apėmė kai kurių žymių Italijos animatorių (tokių kaip Bruno Bozzetto, Gibba, Guido Gomasas, Pino Zacas) bendradarbiavimą. Projektui MIDAS kinoteka daugiausiai yra pateikusi dešimties minučių trukmės dokumentikos, apimančios XX a. 6–7 dešimtmečius

Su šia gamybos kompanija dirbo ne vienas žymus kūrėjas: Luciano Emeris (1948 m. sukūręs filmą „Il miracolo di S. Gennaro“ apie pamaldųjį Neapolį, o 1967 m. – filmą „La sublime fatica“ apie Mikelandželo kūrybą), Giusepe Perrara (1970 m. filmas „Terzo mondo sotto casa“ apie Romos priemiesčius, 1974 m. „La citta del malessere“ – apie sudėtingą situaciją Neapolyje); Paola Faloja (1967 m. „Il ragazzo motore“ apie priemiesčių vaikinų aistrą mopedams, kartu su Piero Paolo Pasolinio parašytu ir įkalbėtu tekstu, 1968 m. „Miti d‘oggi giocattoli“, kuriame ji savaip interpretuoja Rolandą Bartes‘ą); Aglauco Casadio (1961 m. filmas „Maestrine“ apie mokytojų darbą mažuose kalnų kaimeliuose); Libero Bizzarris („Nostre mani“ apie Paulo Eluardo poeziją); Ansano Giannarellis (1964 m. filmas „Sui colli fatali“ apie fašistinės architektūros poveikį); Lino Del Fra („Dopo l‘alluvione“ apie 1965 m. potvynį Romoje); Francesco Alliata (1964 m. „Pittura e memoria del sud“ apie tapytojo Cantatore‘s kūrybą). Dar paminėtini Alberto Grifio (1970 m. „Orgonauti evviva“) ir Romano Scavolinio (1968 m. „Noi prevarremo“) eksperimentai; Mario Serandrei montažai (1955 m. Mario Verdone „Mestieji per le strazde“ apie senojo Palermo gatves); originalūs Calvino tekstai (1960 m. Massimo Mida „Citta di Pavese“).

Be žymių individualių filmų kūrėjų, Corona Cinematografica filmai perteikia netradicinį požiūrį į kelis gyvenimo Italijoje ir už jos ribų dešimtmečius, atskleisdami primirštus aspektus ar rinkdamiesi naujus maršrutus per geografiją, visuomenės gyvenimo peripetijas, meną, architektūrą: Pasipriešinimo judėjimas, Vajonto užtvankos katastrofa, jaunimo protestai, hipių judėjimas, nusikalstamumas, abortai, nelaimingi atsitikimai darbe, televizijos iškilimas, futbolo totalizatorius, sostinės policininko kasdienybė, darbas sieros kasyklose, emigracija, fotonovelių pasaulis, filmai protagonistai, rafinavimo fabrikai, atominė energetika. Be to, žymią Corona Cinematografica produkcijos dalį sudaro meninė dokumentika (apie Italijos ir užsienio meistrų meno kūrinius ir žymius plunksnos meistrus, tokius kaip Aldo Palazzeschi, Giovanni Comisso, Luciano Bianciardi).

2005 metais Bolonės kinoteka pradėjo ambicingą projektą: užsimota išgelbėti ir padaryti prieinamą visą gausią ir vertingą Corona Cinematografica kolekciją, kuri buvo saugoma pavojingomis sąlygomis (apie 25000 dėžių negatyvų, pozityvų, garso takelių, neredaguotos darbinės medžiagos, iš viso apie 3500 pavadinimų). Šių vaizdų iškėlimas į dienos šviesą reiškia ne tik svarbios filmų istorijos dalies atgavimą, bet – svarbiausia – mūsų ryšių su istorija ir Italijos kultūra atgaivinimą.

Italijos nebylusis kinas

Nuo pat savo įsikūrimo Bolonės kinoteka užsiėmė Italijos begarsių filmų restauravimu. Ilgą laiką begarsiai filmai buvo tarsi išbraukti iš italų kino istoriografijos, dažniausiai dėl to, kad iškildavo sunkumų aiškinantis kopijų buvimą. Pirmajame projekto MIDAS etape pirmenybė buvo teikiama pirmiesiems dokumentiniams filmams (1909 m. „Il terremoto di Mestina“, 1910 m. „I corazzieri italini“, 1911 m. „Tripoli“, 1912 m. „L‘inaugurazione del campanile di Piazza San Marco“, 1914 m. La vita delle farfalle“, 1918 m. „Trieste“), karo dokumentikai (1911 m. „Guerra di Libia“, 1916 m. „La battaglia tra Brenta e Adige“, 1918 m. „Mutilati di guerra“), farso komedijoms (Tontolinio ir Polidoro kūrybai), pirmiesiems istoriniams ir dramos filmams (1908 m. „La rivale“, 1909 m. „Giulo Cesare“, 1909 m. „L‘innominato“, 1913 m. „Il sire di Vincigliata“).